 |
| http://www.vrindavan.de/boatlila.jpg |
Krišnos laikais Manasi Ganga buvo be galo plati. Sykį prie jos atėjo Šrimatė Radharanė kartu su savo bičiulėmis. Piemenaitės norėjo valtimi pasiekti kitą krantą ir keliauti į Mathurą parduoti jogurtą ir kitus pieniškus skanėstus, kuriuos nešėsi puodynėse. Sutiktas valtininkas pasisiūlė jas perkelti ir sulygo kainą – truputį sviesto bei saldumynų.
Kurį laiką valtininkas ramiai irklavo, bet staiga liovėsi. Šrimatė Radharanė ir gopės pasiteiravo, kas nutiko. Valtininkas pareiškė, kad nuvargo ir išalko, todėl neplauks toliau, jei keleivės jo nepamaitins. Gopės pavaišino jį savo pieno produktais. Šis viską sušlamštė, bet to buvo negana. Dabar vyrukas pasakė, kad ruošiasi nusnūsti, o joms teks masažuoti jo rankas bei kojas. Gopės supyko ir pagrasino, kad išmes akiplėšą iš valties, jeigu šis tučtuojau nečiups irklų. Taigi, valtininkui nebeliko nieko kito, kaip tik paklusti savo keleivėms.
Tačiau netrukus jis vėl sustabdė valtį. Gopės paklausė, kas nutiko šį kartą. Valtininkas paaiškino: „Mano valtis labai sena ir dėl sunkių krovinių į ją sunkiasi vanduo. Turite kažką išmesti, kitaip nuskęsime!“ Gopėms teko atsisveikinti su savo jogurto puodynėmis. Bet svorio vis dar buvo per daug ir valtininkas tarė: „Šito neužtenka. Vanduo vis dar sunkiasi. Dar ką nors paaukokite Manasi Gangos vandenims.“ Tuomet gopės sumetė į vandenį savo sunkius papuošalus.
Staiga kilo audra. Stipraus vėjo ir bangų blaškoma valtis ėmė siūbuoti. O valtininkas ją dar labiau įsupo. Išsigandusi Radharanė rankomis apsivijo valtininko kaklą ir tik tada suprato, kad tai Krišna. Radharanė ištraukė po jo drabužiais paslėptą fleitą ir visos gopės įsitikino, kad valtininkas yra ne kas kitas, tik Pats Krišna.
Harė Krišna!
Dhirašanta dasa
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą