 |
| Yamaraja teismas (http://dominiqueamendola.com/sites/amendola /files/imagecache/overlay/paintings/Court%20of%20Yama.jpg) |
Jamaradžas (mirties dievas) mokė savo tarnus Jamadūtus:
„Gulbių tipo būtybės yra pakylėtos dvasios asmenybės, kurios neturi
skonio materialiam tenkinimuisi ir kurios geria nektarą nuo Viešpaties
lotosinių pėdų. Mano brangūs tarnai, atveskite man tik tas būtybes
kurios yra priešiškai nusiteikusios šito nektaro skoniui, kurios
nebendrauja su gulbės tipo asmenybėmis ir kurios yra prisirišusios prie
šeimos bei pasaulietinių malonumų.
Atveskite man tas asmenybes, kurios nenaudoja savo liežuvio šventų vardų
kartojimui bei Krišnos savybių šlovinimui, kurių širdys neatsimena
Krišnos lotosinių pėdų, ir kurių galvos nė karto nenusilenkia prieš
Viešpatį.“
Mirties momentu, jei žmogus yra netikintis ir gana nuodėmingas,
Jamaradžo pasiuntiniai, šiaip jau bauginančiai ir siaubingai atrodančios
asmenybės su išsikreiptais veido bruožais bei stačiais raudono vario
liepsnojančiais plaukais, gąsdinantys vien savo išvaizda, atsiranda prie
žmogaus mirties patalo ir jėga jį bando ištraukti iš kūno savo
virvėmis. Šventraščiuose galima rasti detalų šio proceso aprašymą - ten
yra pasakyta, kad pragaro skalikai jau keletą dienų prieš mirtį užuodžia
tuos nuodėminguosius, kurie tuoj tuoj paliks kūnus. Susitikimas su
šiomis būtybėmis taip smarkiai išgąsdina žmogų, kad jis miršta tiesiog
iš siaubo ir baimės. Štai keletas pasakojimų šia tema.
Maiklas nukrito nuo keltuvo, susitrenkė galvą ir atsidūrė ligoninėje. Tą
naktį jis vos nenumirė intensyvios terapijos skyriuje. Kiek vėliau jis
pasakojo: „Mane užpuolė penkios bjauriai atrodančios pabaisos,
patekusios vidun per palatos langą. Jos man pasakė, jog atėjo manęs
pasiimti.“ Maiklas netgi paminėjo, kad viena iš tų būtybių turėjo virvę.
Vyras buvo taip išsigandęs joms pasirodžius, kad net išmetė kėdę per
langą, o tuo tarpu keturios medicinos seselės bandė jį sutramdyti, kol
galiausiai paguldė į lovą ir surišo.
Kitame netikėtame susidūrime viena atsidavusioji prižiūrėjo savo tėvą
paskutiniais jo gyvenimo momentais: „Paskutinę dieną prieš savo mirtį,
tėvas pasakė, kad pas jį į kambarį buvo atėję dideli šunys, o lauke už
lango sklandė bjaurios būtybės. Keletą valandų prieš mirtį jis tapo
begalo neramus ir išsigandęs dėl jį aplankiusių potyrių ligoninės
lovoje. Jis kalbėjo: „Maldauju jūsų, leiskite man iššsilaisvinti,
prašau, leiskite man išsilaisvinti“. Tėvas blaškėsi į šonus, kaip
išprotėjęs. Aš priėjau ir jo paklausiau: „Kas su tavimi vyksta?“ Jis
atsakė: „O Sju, aš bandžiau iš jų ištrūkti, bet jie mane vistiek
pagavo“. Jis ir vėl ėmė šaukti balsu: „Dėl Dievo meilės , leiskite man
pailsėti, bent dešimt minučių leiskite man pailsėti! Prašau, maldauju
jūsų!“ Tada aš savo tėčio pasiteiravau: „Ar norėtum, kad aš palaikyčiau
tavo ranką ir pasimelsčiau?“ „Taip,
taip.“- atsakė tėvas. Aš tvirtai laikiau jo ranką likusias tris
valandas bei meldžiausi. Kažkuriuo momentu jo paklausiau: „Ar jie vis
dar tavęs įsitvėrę?“ „Ne, jie mane paleido.“- atsakė jis. Aš tęsiau savo
maldas iki paskutinio savo tėčio atodūsio.“
Ligoninės terminologijoje šita būsena vadinama „ paskutinysis
neramumas“, kurio metu seselėms patariama pacientui suileisti dozę
morfijaus ir ignoruoti žmogaus ašaras, šauksmus bei beprotišką
blaškymąsi.
Pakeliui į Jamaradžo buveinę, nuodėminga asmenybė yra vežama per ilgus
karšto ir sauso smėlio ruožus, visokiais būdais įžeidinėjama kitų
bjaurių būtybių bei kandžiojama šunų. Šios siaubingos kelionės pabaigoje
ji atvedama pas Jamaradžą, kuris yra atsakingas už bausmės skyrimą
nuodėmingajam. Tada tokia asmenybė būna priversta priimti kentėti
vienoje iš dvidešimt septynerių pragaro regionų, priklausomai nuo
padarytų nuodėmių.
Visgi, daugelis žmonių nėra tokie jau nuodėmingi, tad gali tikėtis
palankesnio išėjimo iš kūno. Mirties momentu siela, kuri yra padengta ir
subtiliais proto, intelekto ir ego kūnais, palieka materialų arba
grubųjį kūną. Tuo tarpu visi subtilūs kūnai visuomet keliauja kartu su
siela, nepriklausomai nuo to, kur sielai bus skirta įsikūnyti šiame
materialiame pasaulyje. Tokiu būdu gyva esybė tęsia savo materialią
egzistenciją kituose savo gyvenimo sąlygose bei trukmėse.
Mirtis gali užklupti dėl daugelio priežasčių, tačiau kai ji ateina,
pirmas dalykas, kurį patiria žmogus – absoliuti tamsa. Visa aplinkui
būna tamsu, tačiau toji tamsa trunka tik keletą akimirkų. Super-siela,
kuri yra visai šalia žmogaus sielos, apšviečia angą, kuri sielai atrodo,
kaip šviesa tunelio gale.
Sakoma, kad yra 118 koridorių, ir vienu iš jų siela iškeliauja iš kūno.
Super-siela apšviečia tiktai vieną iš šių koridorių, priklausomai nuo
sielos karmos, remiantis gyvos būtybės ansktesne veikla. Ir kai tik
koridorius yra apšviestas, siela natūraliai nori judėti šviesos link.
Kai tik ji palieka kūną, ji jaučiasi rami ir atsipalaidavusi nuo
materialaus gyvenimo rėmų naštos ir pradeda judėti, savaime suprantama,
jai skirtos kito įsikūnijimo formos link. Tuo laikotarpiu siela patiria
pasaulį iš subtilaus kūno pozicijos ir dalykus mato daug aiškiau, nei
jie matomi esant gyvenant grubiame kūne. Tik pabandykite įsivaizduoti,
kiek kartų mūsų pasaulis gali atrodyti gražesnis, jei į jį pažvelgtume
dvasios akimis?
Tada, įvykus apvaisinimui naujo tėčio dėka, siela patenka į naujos
motinos įsčias ir laukia momento, kol naujasis kūnas taps pakankamai
stiprus ir išsivystęs.
Kai žmogaus embrionas yra kažkur 7 mėnesių laiko, kūnas jau pakankamai
išsivystęs, kad galėtų vystytis sąmonė. Kūdikis pabunda savo naujajame
kūne bei pradeda iš karto aktyviai judėti, vis įspirdamas savo motinai
iš vidaus bei bergždžiai bandydamas išsilaisvinti iš baisiai nepatogios
padėties, į kurią jis pateko.
Harė Krišna!
Dhirašanta dasa
Laukiame jūsų pastabų ir atsiliepimų. Juos siųsdami nepamirškite nurodyti savo vardo ir iš kur esate. jolanark@yahoo.com
Norėdami prisiregistruoti prie „Savaitės išminties“ ar „Bhagavad-gitos kurso“ apsilankykite internetinėje svetainėje http://www.dhirasanta.com/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą