 |
| http://egoisticlife.com/wp-content/ uploads/2012/03/ego.jpeg |
Kartą gyveno keturi draugai – visi, kažkas, bet kas ir niekas.
Vieną dieną reikėjo atlikti tarnystę, ir visi buvo įsitikinę, kad kažkas
ją būtinai atliks. Bet kas ją galėjo padaryti, tačiau niekas jos
neatliko.
Kažkas užpyko dėl to, kad tai buvo visų darbas.
Visi galvojo, kad bet kas gali jį padaryti, tačiau niekas nesuvokė, kad visi nuspręs jo nedaryti.
Viskas baigėsi tuo, kad visi kaltino kažką, kad niekas nepadarė to, ką bet kas galėjo atlikti.
Reikia vengti tokių situacijų bei įsiklausyti į dvasinio mokytojo instrukcijas ir vykdyti jo nurodymus nedelsiant.
Šiame Kali amžiuje yra du mirtini priešai, kurie nuolat kėsinasi
sunaikinti visą mūsų dvasinio gyvenimo šventumą: egoizmas ir apatija.
Krišna Bhagavad Gitoje mums sako, kad mes privalome atsisakyti egoizmo
ir apatijos.
Kievieną kartą, kai mūsų netikrasis ego išauga, mes pradedame mąstyti iš
AŠ ir MANO pozicijų. Ir tai nėra jokia tarnystės nuotaika. Mes norime
būti viešpačiais, ponais, padėties šeimininkais. Mes norime būti tais,
kurie mėgaujasi.
Dažnai žiūrėdami į kitus atsidavusius, net savo Dievo brolius ir Dievo
seses, matome juose varžovus, o ne viešpačius, kuriems norėtume
tarnauti. Nors turėtume į kievieną vaišnavą žvelgti su didžia pagarba
bei būtent jie turėtų būti mūsų garbinimo objektai. Tačiau, kai išlenda
mūsų egoizmas, mes imame juos laikyti paprastais žmonėmis. Kai nuosavo
prestižo ir tenkinimosi troškimas pernelyg užima mūsų protus, tuomet
netgi didieji vaišnavos tampa nereikšmingais. Visgi, kai jau išsiugdome
nuolankų požiūrį į tarnystę, tada žiūrėdami netgi į paparstų
paprasčiausią, naujai atėjusį, pradedantį atsidavusįjį, regime jį, kaip
šlovingą asmenybę, vertą mūsų pagarbos. Tai vienas iš tų barometrų,
pagal kuriuos galime suprasti, kaip mes progresuojame.
Kalbant apie egoizmą, kievienas galvoja: „Aš galiu vertinti kitus. Aš
teisus. O tu neteisus. Jei tu stovi tarp manęs ir mano siekių, susijusių
su nauda, garbe ir įvertinimais, tu tampi mano priešu.“ Ten, kur yra
susiskaldymas tarp atsidavusiųjų, negali būti deramos sankirtanos. Ten,
kur yra susiskaldymas, mes negalime giedoti, melstis ir tarnauti kartu
tinkamoje dvasioje tam, kad pamalonintume Krišną.
Taigi, šis egoizmas yra labai gajus ir pastebimas Kali jugoje. Deivė
Kali bando sunaikinti visa, kas sakralu ir šventa, veikdama iš vidaus į
išorę. Mes nuolat turime save sekti ir stebėti, kad netaptume
nepradėtume kritikuoti ar napadarytume įžeidimų, kad bendradarbiautume
ir būtume visada pasiruošę pasitarnauti, pasiryžę pakelti dvasią,
paskatinti bei įkvėpti, pasiryžę pasiaukoti kitų atsidavusiųjų labui.
Apatija yra tingėjimas, kai mes nenorime melstis, kai nenorime skaityti
šventraščių. Ir net jeigu mes meldžiamės, meldžiamės tingėdami, leisdami
mūsų protams tiesiog slysti sava, naturalia minčių tėkme.
Egoizmas ir apatija yra mūsų nuopuolis. Ten kur yra egoizmas ir apatija,
ten yra ir geismas, pyktis, išdidumas, godumas, iliuzija ir labai daug
pavydo. Kali jugoje arba tu užpildai savo protą Viešpačiu Krišna, arba
mūsų protai užsipildo maja. Čia nėra tarpinio varianto.
Harė Krišna!
Dhirašanta dasa
Laukiame jūsų pastabų ir atsiliepimų. Juos siųsdami nepamirškite nurodyti savo vardo ir iš kur esate. jolanark@yahoo.com
Norėdami prisiregistruoti prie „Savaitės išminties“ ar „Bhagavad-gitos kurso“ apsilankykite internetinėje svetainėje http://www.dhirasanta.com/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą