Kartą, kai buvo paskelbtas Kurukšetros mūšis, Durjodhana išsiuntinėjo savo pasiuntinius į visus pasaulio kraštus ieškoti kitų karalių paramos. Tačiau Krišna buvo toks galingas, kad pas Jį Durjodhana nuvyko pats asmeniškai. Durjodhana žinojo, kad Krišna yra svarbiausias Pandavų rėmėjas, todėl, patraukus Jį savo pusėn, Pandavams neliktų jokių galimybių laimėti karą. Ardžuna taip pat tikėjosi Krišnos paramos, todėl taip pat nukeliavo į Dvaraką.
Atvykęs į Dvaraką Ardžuna pamatė, kaip sargybiniai pasitinka Durjodhaną. Abu princai pasisveikino ir kartu nuėjo į Krišnos apartamentus. Jie pamatė, kad Krišna miega didelėje lovoje. Viešpaties žmona švelniai Jį vėdavo. Durjodhana nuėjo tiesiai prie lovos galvūgalio ir atsisėdo, tačiau Ardžuna liko prie Krišnos pėdų ir sudėjęs delnus žvelgė į Viešpaties veidą meilės ašarų pilnomis akimis.
Netrukus pabudęs Krišna pamatė Ardžuną, su meile Jam besilenkiantį. Krišna atsisėdo ir tik tada pamatė Durjodhaną, sėdintį lovos galvūgalyje. Pagarbiai pasveikinęs svečius, Krišna paklausė, kokiu reikalu šie atvykę. Durjodhana atsakė: „Visi puikiai žino, kad Tu esi vienodai prielankus tiek man, tiek Ardžunai. Aš atvykau prašyti Tavo paramos mūšyje. Beje, atvykau anksčiau už Ardžuną, todėl būtų teisinga, jei paremtum mane, o ne jį. Taip elgiasi dorovingi žmonės, o Tu, Krišna, esi geriausias iš visų."
Krišna su šypsena pažvelgė į Durjodhaną. „Tu atvykai pirmas, tai tiesa, tačiau Ardžuną aš pamačiau anksčiau. Todėl manau padėti jums abiems. Šventraščiuose nurodyta, kad pirma reikia padėti jaunesniam, todėl pirmiausiai pasiūlysiu savo paramą Ardžunai. Turiu armiją, kurią sudaro milijonas karių, vadinamų Narajanomis. Visi jie mūšyje prilygsta Man. Vienas iš jūsų gali rinktis armiją, o kitas – Mane vieną. Tačiau Aš nekovosiu. Net ginklų nesinešiu į mūšio lauką. Taigi, Kunti sūnau, ką tu renkiesi?“
Ardžuna nedvejodamas pasirinko Krišną. Durjodhana vos galėjo nuslėpti džiūgavimą. Jis pamanė, kad Ardžunos sentimentalumas užgožė jo sveiką protą. Tramdydamas šypseną Durjodhana tarė: „Panašu, kad man atiteko armija. Tau leidus, o Kešava, aš iškeliauju.“ Durjodhanai išvykus, Krišna paklausė Ardžunos: „Kodėl tu pasirinkai Mane? Juk žinojai, kad Aš nesikausiu prieš Savo armiją.“ „Nėra jokios abejonės, kad ten, kur esi Tu, bus ir pergalė.“ – atsakė Ardžuna.
Norint suprasti „Bhagavad-gitą“, būtina išsiugdyti tokį atsidavimą Krišnai kaip Ardžuna. Durjodhana materialiu požiūriu viską apskaičiavo teisingai, tačiau jis nesuvokė Krišnos galybės. Meilė Viešpačiui paskatino Ardžuną pasirinkti Jį, o Durjodhana pasirinko Viešpaties energiją, trokšdamas panaudoti ją savanaudiškiems tikslams. Paklauskite savęs: kas jums brangesnis? Ar tas, kuris myli jus ir nori dalintis su jumis savo meile, ar tas, kuris ateina pas jus tik dėl to, kad esate turtingas, ir pataikauja, gviešdamasis jūsų pinigų? Vieną žavite jūs pats, o kitą – tik jūsų piniginė. Panašiai, tokius bhaktus kaip Hanumanas traukia Aukščiausias Viešpats Rama, todėl jie trokšta Jam tarnauti, o demonus, tokius, kaip Ravana, masina Viešpaties energija, Motina Sita. Tokie demonai trokšta Dievo karalystės be paties Dievo, ir šitaip patys save pasmerkia pražūčiai.
Viešpats apibūdino Ardžunos padėtį „Bhagavad-gitoje“ (4.3) „bhakto 'si me sakha ceti“ – „Ardžuna, tu esi mano bhaktas ir mano draugas, todėl Aš skelbiu tau slapčiausią žinojimą.“ Turime kreiptis į „Bhagavat-gitą“ tokioje pačioje nuotaikoje kaip Ardžuna. Ardžuna yra „Bhagavad-gitos“ tyrinėtojas. Jei klausysimės šio veikalo Ardžunos nuotaikoje, „Bhagavad-gitos“ studijavimas atneš mums didžiulę naudą; priešingu atveju mūsų studijos bus tik regimybė ir neatneš į mūsų širdis jokių pastebimų permainų.
Harė Krišna!
Dhirašanta dasa
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą