expr:class='"loading" + data:blog.mobileClass'>

2014 m. balandžio 17 d., ketvirtadienis

Dhirašanta dasa išmintis


Kartą gyveno jaunuolis, dar ne itin subrendęs, bet pasiruošęs mokytis. Jis be galo mėgo antikvarinius daiktus ir atostogaudamas dažnai lankydavosi įvairių Europos šalių antikvarinių daiktų mugėse. Laikui bėgant vaikino dėmesį patraukė antikinės keramikos dirbiniai, ypač arbatos puodeliai. Jam rodėsi, kad kiekvienas šių indų tarsi pasakoja savo unikalią istoriją.

Kartą jaunuolis apsilankė senoje Serbijos tvirtovėje, kur buvo įkurdintas muziejus. Dulkėmis nuklotoje antikinių daiktų išparduotuvėje jis pastebėjo nuostabų turkiško stiliaus arbatos puodelį. Vaikinas pasiteiravo: „Ar galėčiau iš arčiau apžiūrėti štai tą ypatingą arbatos puodelį? Atrodo, jis bus atkeliavęs iš Turkijos...“ Pardavėjas padavė puodelį, kuris staiga prabilo:

„Nemanyk, – pasakė puodelis. – kad aš visada buvau arbatos puodelis. Kadaise aš nė nenutuokiau, kas yra servizas. Tebuvau nebylus rausvo molio gabalas. Papasakosiu savo istoriją, kad galėtum iš jos pasimokyti.

Gyvenau daugelį tūkstančių metų. Mačiau prasidedančius ir pasibaigiančius karus, po jų atkeliaujančią taiką. Ištisos civilizacijos pražingsniavo manimi, o aš glūdėjau ir laukiau... Ko? Pats nežinau. Ir štai vieną dieną atėjo meistras – mano šeimininkas ir mokytojas. Jis paėmė mane ir parsinešęs namo ėmė kočioti bei minkyti ant savo medinio stalo. Tai tęsėsi taip ilgai, kad neištvėręs suklykiau: „Palik mane ramybėje!“ Tik įsivaizduok, kaip jaustumeisi mano kailyje. „Palik mane ramybėje!“ Tačiau meistras tik šyptelėjo ir švelniai atsakė: „Dar ne dabar!“

Pasakodamas savo istoriją nustebusiam jaunuoliui arbatos puodelis su kiekvienu žodžiu darėsi vis guvesnis: „Ir tada, ooooooppp! Staiga mane padėjo ant besisukančio rato ir pradėjo sukti ir sukti ratu, kol visiškai nebesupratau, kas vyksta aplinkui: „Tučtuojau sustabdyk, negi nematai, kad mane tuojau supykins? Reikalauju nukelti mane nuo šito besisukančio rato!" Tačiau meistras supratingai linktelėjo ir tyliai atsakė: "Dar ne dabar!"

Jis lankstė mane tai vidun, tai išorėn, kol įgavau jo numatytą pavidalą. Tada atsargiai įdėjo mane krosnin. Prisiekiu, niekada anksčiau nebuvau kentęs tokio karščio, tad ir šaukiau, ir beldžiau, ir daužiau į duris: "Čia karščiau nei pragare! Aš pavirsiu į pelenus. Meldžiu, išimk mane iš čia, kol dar ne per vėlu!" Meistrą regėjau tik per mažą plyšelį. Mačiau, kaip jis pakraipė galvą. O žodžius skaičiau iš jo lūpų, kai jis tyliai ištarė: „Dar ne dabar!“

Kai jau pamaniau, kad daugiau tokiame karštyje nebeištversiu nė minutės, durys atsidarė. Meistras atsargiai išėmė mane ir padėjo ant lentynos atvėsti. Jaučiausi puikiai pagaliau paliktas vienas. Bet čia dar ne viskas. Kai atvėsau, meistras atsargiai mane paėmė, atidžiai apžiūrėjo, kai kur nušveitė prilipusias dulkes. Ir tada... paėmė dažus! O taip pat šį tą skaidraus – glazūrą. Stiprus kvapas buvo nepakenčiamas! Maniau, kad uždusiu! „Prašau... nejau neturite gailestingumo! Ar nesuvokiate mano kančios? Prašau, prašau, prašau! Baikite!“ Bet jis tik pakratė galvą ir pasakė: „Dar ne, tu dar neparuoštas!“

Tada visiškai netikėtai aš vėl buvau įkištas į krosnį. Tik šįkart ten buvo du, o gal net tris kartus karščiau nei primą sykį – procesas buvo ypač intensyvus.

Iš pradžių maniau – viskas, mirsiu... ir maldavau... ir teisinausi... ir grasinau... ir rėkiau... Galiausiai pravirkau, bet ašarų nebebuvo. Net ir karštų ašarų. Buvau tikras, kad tiesiog neišgyvensiu. Netekau bet kokios vilties ir pasidaviau. Ir kaip tik tą akimirką – paskutinę sekundę, nes jau pradėjau pamažu alpti, durys atsidarė ir meistras mane išėmė lauk. Vėl padėjo ant lentynos, kur aš pamažu vėsau ir laukiau... laukiau... laukiau.

Kas atsitiko po to? Po valandos, o gal ir vėliau, meistras sugrįžo nešinas veidrodžiu, kurį pastatė priešais mane ir tarė: "Pažvelk į save!" Žvilgtelėjau į veidrodį ir tai, ką pamačiau, mane maloniai nustebino. Ten pamačiau tai, ką tu šiandien regi žiūrėdamas į mane. „Tai ne aš! – pasakiau. – Čia negaliu būti aš... tiesiog... tai per daug gražu...“ Meistras pakiliu balsu pasakė: „Tu tapai tuo, kuo tau buvo skirta tapti!“ Tada paaiškino:

„Aš žinojau, kad skaudinsiu tave kočiodamas ir minkydamas ant stalo. Bet jei nepašalinčiau tavyje susikaupusio oro, tu greitai sudužtum. Aš žinojau, kad tu prarasi orientaciją, kai tave suksiu. Bet be sukimo tu niekada nebūtum įgavęs šios formos. Kai dažiau tave, žinojau, kad dažų ir glazūros kvapai tiesiog nepakenčiami. Bet jei to nepadaryčiau, tavo gyvenimas liktų bespalvis, ir tu nesutvirtėtum. O kai antrąkart dėjau tave į krosnį, žinojau, kad šis išbandymas tau bus sunkiausias. Bet be jo lengvai subyrėtum susidūręs su gyvenimo realybe. Patikėk, visa tai dariau tavo labui. O dabar tu esi tai, ką numačiau išvydęs tave ant žemės. Dabar esi išbaigtas."

Sulig šiais žodžiais arbatos puodelis nutilo, bet iš jo dailaus apvado išriedėjo dėkingumo ašara.

Vaikinas nusipirko arbatos puodelį ir naudojo jį tik tuomet, kai ką nors siūlydavo Dievui. Jis niekada nepamiršo pamokos, kurią gavo iš savojo arbatos puodelio. Ir visada, susidūręs su sunkumais, kai jau norėjosi šaukti: „Stop! Palikite mane ramybėje!“, - prisimindavo meistro žodžius: „Dar ne dabar!“. Negana to, jis dėkojo už tokias akimirkas, nes žinojo, kad visa, kas atsitinka, yra Viešpaties sumanymas, padedantis tapti tuo, kuo jis troško tapti – tarnu, teikiančiu malonumo savo šeimininkui.

Jaunuolis taip pat patikėjo, kad Dievas žino, ką skiria kievienam iš mūsų. Jis yra puodžius, o mes – molis. Jis mus suformuos ir paruoš. Jis atsiųs mums lygiai tiek išbandymų, ir būtent tokių, kurie pavers mus tobulomis asmenybėmis pagal Jo skonį.

Harė Krišna!
Dhirašanta dasa

2013 m. gruodžio 24 d., antradienis

Dhirašanta dasa išmintis

Per sunkumus link tobulumo 

Vieną dieną, mažas įtrūkimas pasirodė drugelio kokone. Vyras sedėjo ir stebėjo drugelį kelias valandas, bandantį jėga išlysti per mažą kokono skylutę. 
http://4.bp.blogspot.com/-g0lrkMVXRBQ/UgpihhNas4I
/AAAAAAAAAV4/wSQIn0vro54/s1600/Blue-Butterfly-Wallpaper-800-x-600.jpg
Staiga jis liovėsi savo pastangomis ištrūkti, atrodo, jog padarė viską kad nueitų toliau. 

Tada vyras nusprendė drugeliui padėti . Jis paėmė žirkles ir atidarė kokoną. Drugelis lengvai išlindo, tačiau jo kūnelis buvo apvytęs, o sparneliai – maži ir susiraukšlėję. 

Žmogus toliau žiūrėjo kas bus ir tikėjosi, kad bet kuriuo momentu drugelio sparneliai išsiskleis, padidės ir išsiplės, padėdami jo kūneliui sutvirtėti. 
Niekas neįvyko. Iš tikrųjų, drugelis praleido likusią gyvenimo dalį šliaužiodamas su susiraukšlėjusiu kūnu ir sparnais. Jis daugiau niekada negalėjo skristi. 

Žmogus, linkėdamas gero ir būdamas geranoriškai nusiteikęs, nesuprato, jog drugeliui, suvaržytam kokono, ir jo kova, buvo reikalinga norint ištrūkti pro tarpelį, ir tai buvo Dievo sukurta taip, kad skystis iš vikšro kūnelio, jam judant ir stengiantis išlįsti, keliavo į sparnelius ir taip jį ruošė laisvam skrydžiui. 

Kartais, kovos yra būtent tai, ko mums reikia gyvenime. Jei Dievas leistų mums praeiti savo gyvenimus be jokių sunkumų, tai mus sužalotų. Mes netaptume tokie stiprūs, kokie iš tikrųjų galėtume būti ir galbūt niekada neišmoktume skristi. 

Aš prašiau Jėgos......, ir Dievas davė man sunkumus, kad padarytų mane stipriu. 
Aš paprašiau Išminties......, ir Dievas davė man problemas ,kad jas spręsčiau. 
Aš paprašiau Klestėjimo...., ir Dievas man davė smegenis ir raumenis, kad dirbčiau. 
Aš paprašiau Drąsos..., ir Dievas davė man kliūčių, kad jas įveikčiau. 
Aš paprašiau Meilės...., ir Dievas man davė žmonių su problemomis, kad jiems padėčiau. 
Aš paprašiau Tarnystės....., ir Dievas davė man galimybes. 
Aš negavau to, ko norėjau, bet gavau viską, ko man reikėjo. 

Gyvenkite gyvenimą be baimės, susidurkite su visomis kliūtimis ir žinokite, kad jūs galite jas įveikti .

Harė Krišna!
Dhirašanta dasa

2013 m. gruodžio 11 d., trečiadienis

Dhirašanta dasa išmintis

Jogo drabužiai 

Upės pakrantėje gyveno jaunas jogas. Jo gyvenimas buvo paprastas ir nerūpestingas: beveik visą dieną jis praleisdavo medituodamas. Kadangi jaunuolis neturėjo jokių pareigų, jis galėjo daugybę laiko tiesiog sėdėti užmerktomis akimis ir sutelkti mintis į Viešpatį, glūdantį širdyje. Tokia tatai buvo jo kasdieninė meditacija. 

http://classicyoga.ca/wp-content/uploads/2013/05/meditation-man.jpg
Vieną dieną, išsimaudęs upėje, jogas išsiskalbė savo vienintelius drabužius ir padžiovė juos ant uolėtos pakrantės. Belaukiant, kol šie išdžius, jaunuolio protą perskrodė mintis: „Juk aš švaistau laiką. Jei turėčiau dar vieną porą drabužių, galėčiau tučtuojau apsirengti“ 

Kaip tik tuo metu pro šalį keliavo pagyvenęs sadhu (išminčius), kuris mokėjo skaityti kitų mintis. Jis stabtelėjo ir tarė jaunajam jogui: „Brangus sūnau, žinau, kas dedasi tavo galvoje – nori sutaupyti laiko. Tačiau užuot kaupus vis daugiau ir daugiau turto, geriau yra pasitenkinti tuo, ką turi“. Išminčius palaimino jogą ir patraukė savo keliu. 

Vaikinas apmąstė sadhu patarimą, tačiau nusprendė, kad dar viena pora drabužių nėra toks jau didelis noras. Taigi, jis išėjo į turgų pirkti apdarų. 

Kitą dieną, kaip ir įprasta, jaunuolis išskalbė savo rūbus, padžiovė juos ant pakrantės, o pats apsirengė naujutėlaičius drabužius ir išėjo medituoti. 

Vėliau grįžęs prie upės, jogas pamatė, kad alkanos pelės pragraužė jo drapanose skyles. Vaikinas išsigando, tačiau tuojau pat sugalvojo: „Žinau! Įsigysiu katę, kuri nuvaikys visas peles“. 

Jis dar kartą nuėjo į turgų ir nusipirko katę. 

Kitą dieną jogas džiugiai ir ramiai meditavo, kol neatėjo vakaras ir katė nepradėjo miaukti, trukdydama jogui. 

„Oi, juk jai reikia pieno“ - atsiduso jogas ir nenoriai patraukė į turgų, kur šįkart įsigijo karvę. 

Kita diena buvo labai rami, tačiau atėjo vakaras ir karvė ėmė mūkti. „Aš nesiruošiu jos kasdien melžti! - mąstė sau jogas, - tai atims per daug laiko“. 

Jaunasis jogas nukeliavo į kaimelį ir paprašė jaunos moters tapti jo žmona. Ji galės melžti karvę, pienu girdyti katę ir neprileisti pelių prie jo drabužių. 

Ir jogas buvo laimingas. Kurį laiką. 

Vieną vakarą jo žmona pradėjo skųstis: „Man jau įkyrėjo, kad tu visą dieną medituoji. Aš noriu namų.“ 

Tad jogas pastatė namą. 

Tačiau žmona pasijuto vieniša ir panoro vaikų... 

Bėgo laikas ir jogas vis mažiau ir mažiau meditavo, o daugiau nerimavo. Jis buvo nuolatos užsiėmęs prižiūrėdamas savo namą, augančią šeimą bei gyvūnus. Kartkartėmis, kai galėdavo trumpam atsipūsti, jis atsimindavo tuos nerūpestingus laikus, kai viskas, ką jis turėjo, tebuvo vieninteliai drabužiai. 

Vieną dieną, kai jis štai taip mintijo, senasis sadhu vėl keliavo pro šalį. Sadhu nusišypsojo ir pastebėjo: „Matau, jog tu nuliūdęs, taigi tik dar kartą tau pasakysiu – geriau yra džiaugtis tuo, ką turi, nes, kai pradedi siekti trokštamų dalykų, nebėra galo.

2013 m. gruodžio 2 d., pirmadienis

Dhirašanta dasa išmintis


Šiais laikais daugelis žmonių praktikuoja jogą, kad numestų svorio ar kaip nors kitaip patobulintų savo sveikatą bei išvaizdą. Tačiau joga yra kur kas daugiau nei tik tai. Iš tiesų, išvertus iš sanskrito kalbos, joga reiškia „susijungimas su Aukščiausiuoju“ ir yra tarsi laipteliai, vedantys į aukščiausią dvasinį tobulumą. 

Prieš tūkstantį metų žmonės turėjo tinkamas sąlygas aukoti didžąją gyvenimo dalį nepertraukiamai jogos praktikai nuošalioje vietoje, laikantis griežtų atsižadėjimo ir atgailos įžadų. Ar kuris iš mūsų šiandien ilgai išsėdėtų kalnų slėnyje ar džiunglėse nejudėdamas, vienas, apribojęs valgymo, miego bei kalbėjimo poreikius ir dar sukoncentravęs protą į „savąjį aš“? Praktikuojant bhakti jogą, rekomenduojamą šiame amžiuje, galima pasiekti tą patį rezultatą. 

Bhakti jogai kontroliuoja savo protus ir jusles tiesiog kartodami Harė Krišna mantrą. Šis paprastas procesas apvalo protą ir jusles lygiai taip, kaip vaistai, skirti kūno negalavimams gydyti, pamažu atstato natūralią, sveiką organizmo būklę. Medituodami į mantrą, palaipsniui išmokstame valdyti protą ir plečiame suvokimo ribas. Pasiekę tyrą sąmonės būseną, kurios nedrumsčia įtampa, sumišimas, depresija ir pavydas bei neapykanta, patiriame tikrąją proto ramybę. 

Taip pat rekomenduojama susilaikyti nuo veiklos, kuri įklampina mus į materialistišką gyvenseną ir sukelia negatyvias karmines reakcijas. 

Šios rekomendacijos vadinamos reguliatyviaisiais laisvės principais. Jų yra keturi: 
  • Nevalgyti mėsos, žuvies ir kiaušinių.
  • Nežaisti azartinių žaidimų.
  • Nevartoti svaigalų (tokių kaip narkotikai, alkoholis, tabakas ir pan.)
  • Neturėti neteisėtų lytinių santykių.
Laikomės šių principų siekdami išsiugdyti meilę Dievui. Reguliatyvieji principai padeda siekti tobulumo dvasiniame gyvenime, nuramina protą ir suteikia jam stabilumo. Sakoma, kad žmogui gyventi civilizuotai trukdo trys priešai. Tai – geismas, pyktis ir godumas. Veikla, nuo kurios raginame susilaikyti, didina geismą, pyktį ir godumą, aptemdančius mūsų protą ir neleidžiančius teisingai suvokti realybės. 

Susilaikymas nuo šių keturių nuodėmingų veiksmų yra tvirtas tarsi uola pamatas mūsų dvasiniams ieškojimams – pastangoms atsiduoti Viešpačiui. 

Taigi, reguliarus Harė Krišna kartojimas padės laikytis keturių reguliatyviųjų principų, o laikantis keturių reguliatyviųjų principų bus lengva kartoti Harė Krišna. Šie dalykai veikia „ranka rankon“, ir vienas be kito egzistuoti negali. 

Harė Krišna!
Dhirašanta dasa

2013 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Dhirašanta dasa išmintis

Dievas ir dievai 
Vedų raštai skelbia, kad yra daug garbintinų dievų, bet tik vienas iš jų yra Aukščiausias Dievas, kuris visų pirma vadinamas Krišna – pačiu patraukliausiu. Krišna turi 100% grožio, turto, jėgos ir žinojimo. Visi kiti yra Jo pirminio pavidalo inkarnacijos, pusdieviai ar deivės. 
Pusdieviai savo galiomis neprilygsta Dievui, tačiau yra kur kas pranašesni nei mes – žmogiškosios būtybės. Nors jie panašūs į mus, tačiau pranoksta mus savo intelektu, grožiu, mistinėmis galiomis, o kai kurie turi daugiau rankų ir galvų. Nesunku suprasti, kad esame jiems pavaldūs, todėl galime juos garbinti kaip įgaliotus Dievo atstovus. 
Graikų mitologijoje pasakojama apie vandens dievą ar perkūno dievą. Jie nėra išgalvoti. Šias dieviškas asmenybes turime vertinti kaip vyriausybės ministrus. 
Mes taip pat tikime saulės dievu, mėnulio dievu, kuriančiu dievu ir naikinančiu dievu. Dievu, kuris duoda pinigų ir atsiunčia lietų. Dievas per minėtus mažesniuosius dievus suteikia viską, ko mums reikia, kad galėtume egzistuoti. 
Geras pavyzdys, kurį patyrėme visi, yra galinga Mėnulio įtaka. Šios planetos poveikis nulemia vandenyno potvynius, skatina daržovių augimą. Mėnulio pilnatis įtakoja mūsų protą, net gali sukelti nemigą. 
Dievo vyriausybė milžiniška, ir Jam reikia padėjėjų. Aukščiausias Viešpatis valdo ne vieną ar dvi planetas, bet milijonus planetų ir milijonus visatų. Taigi Jam talkina 33 000 pusdievių ir deivių. Visi triūsia Aukščiausiojo vadovaujami. 
Kai kas mano, kad visi dievai lygūs, tačiau iš tiesų egzistuoja kosminė hierarchija. Ji primena natūralią hierarchiją kompanijoje, kurios viršūnėje yra pats savininkas, žemiau – vadovaujantis dierktorius, gamybos vadovas, pardavimų vadovas, dar žemiau – prižiūrėtojai ir darbininkai. Panašiai, yra Višnu arba Krišna, kuris yra visa ko, kas egzistuoja, savininkas, o taip pat nesuskaičiuojama daugybė Jam tarnaujančių pavaldinių. 
Sykį vienas vokietis nukeliavo į Indiją, trokšdamas išsiaiškinti, kas yra Dievas. Aplankęs daugybę šventyklų, jis nusprendė, kad Dievas yra Krišna, kadangi Jis groja fleita ir šoka su savo atsidavusiais, o kitos dievybės rankose laiko darbui skirtus įrankius. 
Taigi, Dievas yra visos egzistencijos šaltinis ir turi visas ypatybes bei energijas, kuriomis įgalioja pusdievius, todėl Pats nieko neprivalo daryti, išskyrus meilės žaidimus su Savo atsidavusiais. 

Harė Krišna! 
Dhirašanta dasa

2013 m. lapkričio 18 d., pirmadienis

Dhirašanta dasa išmintis

Saulės dievo dovana 

Penki princai Pandavai paveldėjo teisę į pasaulio valdovo sostą. Durjodhana, demoniškasis Pandavų pusbrolis, nuolat kūrė intrigas, trokšdamas jais atsikratyti ir gauti karūną sau. Tačiau nužudyti Pandavus nebuvo taip paprasta, kadangi Krišna buvo artimas jų draugas. Visi žinojo apie nepaprastas Krišnos galias. 
Visgi, pasitelkęs apgaulę lošimo kauliukais metu, Durjodhana sugebėjo ištremti savo pusbrolius į mišką trylikai metų. Su savimi Pandavai pasiėmė Draupadę, gražiąją ir ištikimąją visų penkių brolių žmoną. 

Norėdamas padėti ištremtiems Pandavams, Saulės dievas padovanojo Draupadei ypatingą puodą. Virdama šiame puode ji visada galėjo pamaitinti ne tik savo šeimą, bet ir daugybę svečių. Tačiau šis stebuklingasis puodas veikė su viena sąlyga: Draupadei pavalgius, puodas tą dieną maisto nebegamindavo. Taigi, nors jie gyveno miške, Pandavai niekada nealko. Durjodhana ir jo broliai dažnai šnipinėjo tremtyje gyvenančius Pandavus. 

Vieną dieną netoliese stovyklaujantį Durjodhaną aplankė žymusis mistikas ir jogas Durvasa. Durvasa buvo labai karšto būdo. Jei tik jis kada supykdavo, galėdavo pasiųsti kaltininkui baisius prakeiksmus. O pykčiui atlėgus, lygiai taip pat greitai dalindavo palaiminimus. 

Durvasa aplankė Durjodhaną ne vienas. Jis atėjo su dešimčia tūkstančių mokinių. Durjodhana, kad ir demoniškos širdies, buvo labai gudrus, todėl elgėsi nepaprastai apdairiai priimdamas šį didį šventąjį ir apsupdamas jį ypatingu rūpesčiu bei dėmesiu. Jis asmeniškai pasirūpino, kad Durvasai išalkus, net ir vidury nakties, maistas būtų jam tuoj pat patiektas. 

Didįjį jogą aiškiai patenkino Durjodhanos priėmimas, tad po kelių dienų jis tarė: „Prašyk manęs palaiminimo. Išpildysiu bet kurį tavo troškimą.“ 

Durjodhana nudžiugo. Tai buvo kaip tik tai, ko jis tikėjosi. Nenorėdamas išsiduoti, kad jo troškimas skirtas ypač nedoram tikslui, princas nutaisė nekaltą išraišką ir atsakė: „Tu esi labai maloningas. Aš tetrokštu vienintelio dalyko, kad tu savo apsilankymu pradžiugintum mano mylimus pusbrolius Pandavus. Laimei jie apsistoję visiškai netoliese. Aš tenoriu, jog aplankytum juos.“ 

Durvasa sutiko su šiuo paprastu prašymu. O Durjodhana, stebėdamas iškeliaujantį išminčių ir jo dešimt tūkstančių mokinių, sau kikeno galvodamas: „Pandavai jau papietavo. Dabar jie tikrai neįstengs pamaitinti Durvasos ir visų jo mokinių. Sunku net įsivaizduoti, kokį baisų prakeiksmą jie užsitrauks.“ 

Vyriausiasis iš Pandavų, Judhišthira, kartu su visais savo broliais sutiko Durvasą ir jo pasekėjus, kai šie pasiekė jų stovyklą. Gausybė svečių apstulbino princus. Kai tik didžiojo jogo palyda įžengė į stovyklą, Judhišthira atsisuko į Draupadę ir sušnibždėjo: „Greičiau! Paruošk savo stebuklingą puodą, kad galėtume pasiūlyti svečiams maisto.“ 

„Bet aš ką tik viską suvalgiau, – prisipažino ji. – Dabar puodas bus tuščias iki rytdienos.“ 

Apsikeitęs keliais maloniais žodžiais su išminčiumi, Judhišthira paprašė: „Mano mielas Durvasa, tu sukorei ilgą kelią mišku. Išsimaudyk, prašau. O kai grįši, tavęs ir tavo palydos lauks vaišės.“ 

Durvasa ir jo mokiniai laimingi nukeliavo link upės. Tuo tarpu Pandavus apėmė panika. Jie puikiai žinojo Durvasos būdą – kaip lengva jį supykdyti ir susilaukti galingų prakeiksmų. Draupadi be perstojo verkė. Šioje situacijoje ji griebėsi vienintelio dalyko, kuris galėjo padėti. Iš visos širdies ji šaukėsi Viešpaties Krišnos: „O visatos Valdove, visų pusdievių Viešpatie, apsaugok mus. Be Tavęs mes prapuolę!“ 

O stebukle! Tarsi iš niekur, tiesiai prieš ją apsireiškė Krišna. Jis išklausė Draupadės pasakojimą apie susiklosčiusią situaciją, tačiau nepasiūlė jai jokio sprendimo. Vietoje to, Viešpats pasakė: „Aš alkanas, Draupadi. Gal atneštumei Man maisto?“ 

Visiškai suglumusi Draupadi atsakė: „Bet juk aš Tau jau sakiau, jog Saulės dievo dovanotas puodas yra tuščias. Jis nepagamins daugiau jokio maisto. Dabar aš jau turiu dvi problemas – negaliu pamaitinti nei Tavęs, nei Durvasos su jo vyrais.“ 

Bet Krišna tiesiog nusišypsojo. „Nepergyvenk. Tiesiog atnešk man tą puodą.“ 

Vis dar sumišusi Draupadi atnešė puodą, o Krišna jį atidžiai apžiūrėjo. „O! Be galo skaniai atrodo,“- pasakė Krišna, atradęs puodo briaunoje įstrigusį daržovės gabalėlį. Paėmė jį pirštų galiukais ir mikliai įsimetė į burną. 

Po to Krišna paprašė Bhimos, stipriausiojo iš visų Pandavų, pakviesti Durvasą ir jo vyrus: „Pasakyk jiems, kad maistas jau paruoštas.“ 

Kai Bhima priartėjo prie upės, jis pamatė Durvasą ir kitus išminčius stovinčius vandenyje iki juosmens. Jie visi elgėsi labai keistai: trynė savo pilvus, lyg jau būtų sočiai prisivalgę. 

Tada Bhima išgirdo Durvasą sakant: „O ne! Tik pažiūrėkit! Ateina Bhima nešinas kuoka. Jei mes įžeisime jį atsisakydami Draupadės pagamintų vaišių, jis įsius. Bet kaip mes galime valgyti? Mes jau esame visiškai sotūs. Aš neprarysiu daugiau nei kąsnelio, net ir skaniausio pasaulyje.“ 

Bhima sunkiai galėjo patikėti savo akimis ir ausimis. Visi dešimt tūkstančių Durvasos mokinių kartojo tą patį: „Ir aš! Aš net negaliu pagalvoti apie maistą!“ Bhimai priartėjus, jie visi leidosi bėgti į mišką, vis dar šlapi po maudynių ir net nespėję tinkamai apsirengti. Bhima kvatodamas parbėgo atgal ir papasakojo Pandavams, kas nutiko. Pandavų džiaugsmui, svečiai niekada negrįžo. 

Draupadi pasakė: „Aš suprantu, kas čia nutiko. Jei laistai medžio šaknis, pagirdai ir medžio šakas, šakeles, lapus ir žiedus – visi gauna naudą. Krišna yra tarsi medžio šaknys. Taigi, jei Krišna yra patenkintas, kiekvienas pajunta pasitenkinimą, taip pat ir Durvasa su savo dešimčia tūkstančių pasekėjų.“ 

Taigi Draupadi atsidavimas ir Viešpaties Krišnos malonė apsaugojo Pandavus nuo demoniškų Durjodhanos planų.

Harė Krišna! 
Dhirašanta dasa

2013 m. lapkričio 17 d., sekmadienis

108 guru

      Dokumentinis filmas kaip veikia materialus pasaulis
                                         
                                                    

                                                    

                                                    


www.nitaigauracandra.lt

http://www.youtube.com/user/taikosrevoliucija - Sankirtan Das youtube kanalas